Psichikos maistas

Mėgstu mitologiją. Mitai, pasakos, legendos suteikia mūsų psichikai sveikiausio maisto. Drįstu teigti, daug sveikesnio už visus tuos motyvuojančius, pozityvuojančius ir visaip mus tobulinančius populiariosios psichologijos skaitinius.

Mitai – galingi, jie sugeba valdyti ištisas rases. Ir neverta stebėtis, jog kai kurie, patapę šventaisiais raštais, pavirto tokia žiauria manipuliacijos priemone šventikų ir politikų rankose, kad mąstančiam laisvam žmogui dabar kelia tik šleikštulį arba tolerantišką atlaidumą: „kvailos pasakos, bet juk – tradicija…“.

Ir tai apmaudu. Juk mito grožis niekur nedingo. Jis tik gausiai apčiupinėtas labai purvinomis rankomis.

Kartą skaitydamas „Chabad Liubavič“ sukomponuotą „Toros“ (penkių pirmų Biblijos knygų) komentarą – galima sakyti, mitą apie mitą – aš aptikau mintis, kurios iš pirmo žvilgsnio yra ezoterinės spekuliacijos, bet įdėmiau pažvelgus turi labai praktišką pritaikymą mūsų gyvenime.

Talmudistų minčių lietus

Reikia pasakyti, tradiciniai „Toros“ komentarai, teatleis man religingi žmonės, tai beprotiškiausių išvadų, o kartais ir visiškų kliedesių rinkinys. Tačiau neskubėkim smerkti rabinų! Jie, mano manymu, darbą atliko sąžiningai. Visą jų daugiaamžę veiklą galima prilyginti „breinstormui“ – jo metu mes švaistomės beprotiškomis mintimis, kad gimtų tikrai naudinga idėja.

Šis siužetas pažįstamas nors kiek įdėmiai skaičiusiems Bibliją: nukeliavęs į Egiptą Abraomas (tada dar Abromas) pasakė egiptiečiams, jog Sara (tada dar Saraja) nėra jo žmona, o tik sesuo, šitaip suteikdamas faraonui vilties suartėti su ja. Toks garbaus protėvio negarbingas poelgis glumino rabinus, ir jam pateisinti sukurta nemažai komentarų.

Viename iš jų teigiama, jog šiame siužete panaudota alegorija: Abromas yra siela, Saraja – kūnas, faraono rūmai – fizinis pasaulis, o Sarajos įžengimas į faraono rūmus simbolizuoja, jog prieš tobulėdami dvasiškai turime paplušėti tobulindami viską, kas susiję su fiziniu pasauliu.

Jeigu tai būtų viskas, tai būtų neįdomu. Tai būtų tik akmenukas į davatkų daržą, bet aš rašau ne davatkoms. Rabinai pateikia dar vieną aliuziją: sakydamas apie Sarają „ji – mano sesuo“ Abromas turi omeny tai, kas parašyta Patarlių knygoje – Sakyk Išminčiai: „Tu mano sesuo“.

Sesuo – kūnas – Išmintis.

Šis mitas (beje, ne jis vienas) aiškiai mums pasako, kad Išmintis – kūne, o tiksliau – mūsų kūnas ir yra Išmintis. Tik bėda ta, kad nesame įpratę jo klausytis. Priskiriame išmintį abstrakčioms neapčiuopiamoms sąvokoms, kaip siela, protas… Ir bandome jos pasisemti skaitydami, mąstydami…

O ji mums sutekta dar mums esant motinos įsčiose! Ir nuolat siunčia mums signalus. Prisiminkite, kaip įsiskauda galva arba pilvas prieš imantis kokio nemėgstamo darbo. Tingumas? O argi nesakoma „Tingumas – pasąmoninga išmintis“? Tai nereiškia, jog turime atsikratyti visko, kas sukelia fizinį skausmą, bet įsiklausyti ir pagalvoti, ar tam tikru atveju ne veltui kankinamės – tikrai verta.

Skausmas – ne vienintelis kūno (t. y. Išminties) siunčiamas signalas. Poza, kvėpavimas, nevalingi judesiai… aš net tingiu, įsiklausęs savosios išminties, įvardinti visus. Ir kai kartais (ko jau kartais? dažnai!) nesugebame pastebėti savo kūno signalų, juos gali pastebėti bendraujantis su mumis partneris. Tik pagalvokite, kokias perspektyvas atveria toks požiūris!

Ar tai būtų argentinietiškas tango, ar kontaktinė improvizacija, ar aikido – jūsų rankose (ar glėby) ne partnerio kūnas, o partnerio Išmintis! Išmokite pajusti, ką sako partnerio Išmintis-kūnas, ir neliks pasaulyje asmens, su kuriuo nesugebėtumėte užmegzti draugiškų santykių. Reikia tik, kad jūsų reakcija, jūsų vedimas remtųsi ne jūsų susigalvotomis idėjomis ir išvadomis, o dėmesiu ir jautrumu. Tai įgūdis, kuriuo pasižymi didžiausią įtaką turintys žmonės.

Išminties kelias

Grįžtant prie mito: aš ne veltui rašau „Išmintis“ iš didžiosios raidės. Mitologijoje Išmintis yra personifikuota kaip Dievo partnerė. Ritualų žinovai žino, jog poryt, o kai kuriose tradicinius ritualus puoselėjančiose bažnyčiose jau šiandien per vakarines pamaldas giedamas antifonas, kuris skamba šitaip:

O Išmintie, iš Aukščiausiojo burnos išėjusi, pasiekianti nuo vieno žemės krašto iki kito, viską stipriai ir meiliai tvarkanti, ateik mus mokyti išminties kelio.

Tai pirmas iš vadinamųjų „O antifonų“, kurie bus giedami iki pat Kalėdų, kai pats Dievas tapęs kūnu įžengė į materialųjį pasaulį, kad fiziškai patirtų tai, ką patiria Jo kūriniai. Didingas mitas, vertas gražiausios metų šventės.

Categories: Mitai ir ritualai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *