Šį kartą prieš išvykstant į Ukrainą mus prigąsdino, jog kelionė bus ilga ir pavojinga. Vakarop pradėjo snigti, o naktį žadėjo šaltį, ir mūsų laukė tušti vingiuoti Palenkės keliai. Ir iš tikrųjų važiavome keliomis valandomis ilgiau negu įprastai, nors sniego debesys nuo mūsų atsiliko. Užtat įsibėgėti nors iki 80 km/h neleido bjauri dulksna, o Lenkijos keliai tapo mums nesaugūs – bet ne dėl to, kad būtų nesutvarkyti, o dėl to, kad jie per gerai sutvarkyti.

Ypač persistengė kelininkai ruože tarp Liublino ir Chelmo. Jame toks margumynas baltų, geltonų, oranžinių, raudonų ir žalių atšvaitų, šviesų ir švieselių, kurių spindesys smulkiuose lašeliuose tvarkingai pasiskirstydavo per visą priekinį stiklą, kad aš tiesiog atsidūriau haliucinogeniniame Avataro pasaulyje.

Bet žinodamas, jog supantis mane realus pasaulis – tai siauras, judrus net ir naktį, kelias su abiem kryptimis lekiančiomis furomis, aš buvau ne juokais sunerimęs. Chelmas dar toli, Kijevas, kurį aš žūtbūt turėjau pasiekti per kelias valandas – be galo toli, o aš haliucinogeninių blizgesių pančiuose desperatiškai kas minutę svarstau: ta iš toli artėjanti ir lašeliuose besidauginanti balta šviesa – tai kelio ženklas ar sunkvežimio žibintas? Ar aš su juo prasilenksiu?

Ir staiga panika pavirto ramybe, o švieselių kaleidoskopas – tos ramybės papuošimu. Aš tiesiog suvokiau, jog saugiausias kelias – tai keliasdešimt metrų asfalto mano žibintų šviesoje. Nei daugiau, nei mažiau. Koks skirtumas, kiek kilometrų iki kito miesto ar kelionės tikslo? Koks skirtumas, kas per šviesa tolumoje? Viso to žinojimas nepadės man saugiai pravažiuoti artimiausią šimtą metrų. O nepravažiavęs saugiai artimiausio šimto metrų tikrai nepasieksiu nei šviesų tolumoje, nei kelionės tikslo.

Kartais nusistatę tikslą ir pakovoję dėl jo ne tik kad jo nepasiekiame, bet netgi nesijaučiame, jog nors kiek prie jo priartėjome, nors jokių rimtų kliūčių lyg ir nebuvo… Dažniausiai šitaip atsitinka, kai ko nors savanoriškai mokomės. Patys pasirinkome, nes turime tikslą, labai norisi, ir kuo greičiau… Rinkos pasiūla mums palanki: visokie intensyvūs kursai ir vadovėliai, „Tai Či meistras per savaitę“, „Anglų kalba per 24 valandas“, „Forex paslaptys per valandą“… Tikslas ranka pasiekiamas! Štai išmokiau 10 žodžių (funkcijų, judesių) – jėga! Po kurio laiko dar dešimt – šaunu, dvigubai daugiau… Po kurio laiko dar dešimt… O netrukus suvokiu, jog atsimenu tik tris… Tikslas dar toliau, negu buvo pirmą mokymosi dieną… Desperacija, nusivylimas.

Plačiai manoma, jog koncentravimasis į tikslą – tai ryžtingumo požymis, sėkmingo asmens bruožas, garantija, jog tikslas bus pasiektas. Kliedesiai! Jeigu Voluinės keliuose užuot stebėdamas artimiausius keliasdešimt metrų koncentruočiausi į tolimą tikslą, bučiau palikęs visus keturis ratus duobėse, kurios liko nuo tų laikų, kai ukrainiečių nacionalistai sprogdindavo ten vokiečių patrulius.

Žinoma, rimtas pavojus įlėkti į duobę verčia pamiršti apie tolimą tikslą ir stebėti artimiausią aplinką. O kai pavojaus nėra, o tikslas toks patrauklus, jog negalime apie jį negalvoti? Kaip nenusivilti, kai jis per lėtai artėja? (Net ir dešimt žodžių sunku išmokti, o jų reikia mokėti kelis tūkstančius!)

Kai savo pamokose prašome žiūrėti į tango, kaip į meditaciją, tai ir turime omeny – žengdami žingsnį, stebėkite šį savo veiksmą, o įsisavinę žingsnio techniką tiesiog būkite jame. Nesvarbu, kokį žingsnį ketinate daryti paskui. Nesvarbu net, ar apskritai kažką ketinate daryti paskui. Techniškai gražus ir malonus žingsnis su partneriu / partnere – štai jūsų momento vertybė. Kitą momentą bus kitas gražus ir malonus žingsnis, bet juo pasirūpinsit, kai tas kitas momentas ateis. Iš tokių momentų ir bus sudėliotos jūsų figūros, kombinacijos ir visas šokis. Pajuskite tai ir išėję iš šokio / meditacijos salės pajuskite mažų žingsnelių grožį ir malonumą bet kokioje veikloje. Tai garantija, jog tikslai bus pasiekti.

Tik nepersistenkite, kaip Liublino vaivadijos kelininkai! Ne viskas, kas stipriai šviečia, gerai apšviečia.

Categories: Saviugda

Leave a Reply

Related Posts

Istorija

„Raktas“ apie mus

Tik pagrindinė nuotrauka neatitinka mūsų stiliaus, o mano pavardė ne Kuliničas. 🙂 Tango padeda atrasti tikrąjį save (PDF)